Darbinę Antisemitizmo Apibrėžtį

2016 m. gegužės 26 d. plenarinėje sesijoje Bukarešte buvo nuspręsta:
 

Patvirtinti šią teisiškai neįpareigojančią darbinę antisemitizmo apibrėžtį:

“Antisemitizmas yra tam tikra samprata apie žydus, kuri gali pasireikšti neapykanta žydams. Žodinės ir fizinės antisemitizmo apraiškos yra nukreiptos į žydus arba nežydų tautybės asmenis ir (arba) jų nuosavybę, žydų bendruomenės institucijas ir religinius objektus.”

 
Siekiant palengvinti Tarptautinio Holokausto atminties aljanso (angl. IHRA) darbą, toliau pateikiami šie iliustraciniai pavyzdžiai:
 
Tokios apraiškos gali būti nukreiptos prieš Izraelio valstybę, suvokiamą kaip žydų visumą. Tačiau Izraelio kritika, tolygi bet kurios kitos valstybės kritikai, negali būti laikoma antisemitine.
 
Dažna antisemitizmo išraiška yra kaltinimas žydams susimokius kenkti žmonijai ir dažnai žydams verčiama atsakomybė už tai, „kodėl viskas yra blogai“. Tai reiškiama žodžiu, raštu, vaizdinėmis priemonėmis ir veiksmais, piktavališkai vadovaujantis stereotipais bei iškeliant neigiamus charakterio bruožus.
 
Šiuolaikinis antisemitizmas viešajame gyvenime, žiniasklaidoje, mokyklose, darbovietėse ir religinėje srityje gali, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, apimti šiuos pavyzdžius, bet tuo neapsiriboja:

  • Raginimą, pagalbą, pateisinimą žudyti ar kenkti žydams radikalios ideologijos ar ekstremistinio religinio požiūrio vardan.
     
  • Melagingų, nužmoginančių, įkūnijančių blogį ar stereotipinių teiginių apie žydus arba įsivaizduojamą žydų įtaką – visų pirma, bet neišskirtinai, tokių kaip mitas apie pasaulinį žydų sąmokslą arba žydus, kontroliuojančius žiniasklaidą, ekonomiką, vyriausybę ar kitas visuomenines institucijas.
     
  • Žydų kaip tautos kaltinimą, kad jie yra atsakingi už tikrą ar tariamą atskiro žydo ar žydų grupės padarytą nusižengimą arba net už ne žydų atliktus veiksmus.
     
  • Nacionalsocialistinės Vokietijos ir jos šalininkų bei bendrininkų Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto žydų tautos genocido (Holokausto) fakto, masto, mechanizmo (pvz., dujų kamerų) ar jo tyčinio pobūdžio neigimą.
     
  • Žydų tautos arba Izraelio valstybės kaltinimą išgalvojus arba perdėjus Holokaustą.
     
  • Žydų piliečių kaltinimą didesniu lojalumu Izraeliui arba tariamiems pasauliniams žydų prioritetams nei jų pačių šalių interesams.
     
  • Žydų tautos apsisprendimo teisės neigimą, pvz., teigiant, kad Izraelio valstybės buvimas yra rasistinis tikslas.
     
  • Dvigubų standartų taikymą, iš Izraelio reikalaujant tokio elgesio, kokio nesitikima ar nereikalaujama iš jokios kitos demokratinės valstybės.
     
  • Su klasikiniu antisemitizmu susijusių simbolių ir vaizdų naudojimą (pvz., teiginiai, kad žydai nužudė Jėzų arba kruvinų ritualų mitai), siekiant apibūdinti Izraelį arba izraeliečius.
     
  • Šiuolaikinės Izraelio politikos lyginimą su nacių politika.
     
  • Įsitikinimą, kad žydai yra bendrai atsakingi už Izraelio valstybės veiksmus.
     

Antisemitiniai veiksmai yra laikomi nusikalstamais, jei taip nustatyta įstatymuose (pavyzdžiui, neigimas arba antisemitinės medžiagos platinimas kai kuriose šalyse).
 
Nusikalstami veiksmai yra antisemitiški, kai išpuolių taikiniai – žmonės arba turtas, būtent pastatai, mokyklos, religinių apeigų vietos ir kapinės – yra pasirenkami dėl manymo, kad tai yra žydų arba dėl sąsajų su žydais.
 
Antisemitinė diskriminacija yra atsisakymas suteikti žydams galimybes arba paslaugas, prieinamas kitiems, ir tai yra neteisėta daugelyje šalių.